Skylėtas okupantų klynas – argumentas prieš biurokratus ir sovietinę nostalgiją

Dešimt metų. Nuo Žaliojo tilto nukėlėm surudijusias sovietizmą šlovinančias skulptūras.

Keli akcentai ir pamokos:

1) Biurokratija įveikiama.
Teko rimtu veidu pasitelkti išmonę ir kūrybiškumą, kad skulptūras nukeltume teisėtai. Kultūros paveldosaugininkai tai buvo uždraudę – saugojo ne mažiau aršiai nei iki šiol saugo nepatogius sovietinius Vilniaus senamiesčio bortus.
Labai gera pamoka, kad išmonė, sveikas protas ir strategija gali laimėti prieš kvailą biurokratiją – jei tik yra noro.

2) Grėsmės gali atrodyti juokingos – bet jos tikros.
Prakiuręs kario skulptūros klynas – gera sovietinės ir Rusijos kariuomenės iliustracija. Bet tai dar nereiškia, kad ta kariuomenė nepavojinga.
Pamoka – grėsmes reikia vertinti rimtai, net kai jos atrodo absurdiškos.

3) Ne visas rizikas būtina eliminuoti.
Po skulptūrų nukėlimo “aktualija” iškart tapo klausimas: ką darysim su ten užlipančiais ir išdykusiai besifotografuojančiais žmonėmis? Atsakymas buvo – nieko, “būkit atsargūs”! Ne visada galima ir reikia apsaugoti žmones nuo jų pačių.
Vilnius – laisvas galvojančių žmonių miestas.
Pamoka – bandymas padaryti visas rizikas nulinėmis sukuria tragišką aplinką.

4) Pasiruošimas svarbiau už heroizmą.
Nukėlimui buvom pasiruošę, įskaitant ir galimas provokacijas. Todėl niekam jų nepavyko surengti ar surasti – net kai rytų propagandasklaida jų ieškojo.
(Ne į temą – rado tik du įkalusius bičiukus, kurie sakė: „pamatysit, nukėlė skulptūras – pabrangs alus ir cigaretės“. Ir jie buvo teisūs! :) )
Pamoka – geras pasiruošimas apsaugo nuo nelaimių, dramų ir bereikalingo heroizmo.

Žiūrint į jaunąją kartą sovietizmo nebematau. Bet Lietuvoje dar yra kur šluotis - atsikratyti ir bjauraus brutalaus paveldėto sovietizmo, ir gražaus, naivaus, vakaruose vis gimstančio sovietizmo. Jo vis dar yra miesto veide, biurokratijoje, švietime, požiūryje į kitą žmogų.