Mūsų laikų Čerčiliai – ne Seime, o Karo akademijoje

Apie mūsų lyderius, kodėl jie atsiranda, ir kur jie yra. Taip pat spausdintas https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/remigijus-simasius-musu-laiku-cerciliai-ne-seime-o-karo-akademijoje-18-2516892

ARTICLE

9/7/20252 min read

„Ramūs Pokalbiai“ - Remigijus Šimašius / Pauliaus Peleckio / BNS nuotr.
„Ramūs Pokalbiai“ - Remigijus Šimašius / Pauliaus Peleckio / BNS nuotr.

Festivalyje diskutavome klausimu – kur mūsų čerčiliai? Klausimas neatsitiktinis – turime išprotėjusį kaimyną, tad reikia valios ir strategijos. Pažiūrėkim į tai ekonomiškai.

Paklauskim savęs – kokia čerčilių pasiūlos aplinka? Kodėl kam nors norėtųsi elgtis kaip Winstonui Churchilliui? Ką jis ar ji gautų mainais – buitiškai, morališkai, emociškai, materialiai? Ar linkėtumėte savo vaikui tokio kelio, kai pats Churchillis sakė: „Turi priešų – puiku, reiškia, už kažką pakovojai“?

Tada paklauskim savęs – o ar yra čerčilių paklausa šiandien tarp rinkėjų? Diskusijoje iš apie šimto dalyvių tepakilo keturios rankos, kurių savininkai sakė maną, kad Winstonas Churchillis šiandien per rinkimus Lietuvoje laimėtų. Ko labiau nori rinkėjas – mobilizuojančio kovai, ar ramiai plaukiančio pasroviui? Galvojančio dešimtmečiais, ar sprendžiančio tik šiandienos poreikį? Neužmirškime, kad pats Churchillis laimėjo karą, bet iškart po jo tragiškai pralaimėjo rinkimus.

Tada paklauskim savęs – o kas iš politikų šiandien panašus į Winstoną Churchillį? Ne taip lengva atsakyti. Nes pagal ką? Pagal aštrų liežuvį, kuris mums parūpino tomus kondensuotos geros išminties? Pagal vertybes ir ištikimybę joms? Ar pagal beveik maniakišką užsispyrimą ir nesitaikstymą su priemonėmis? Priminsiu – visų mobilizacija vienam tikslui ir tautos vedimas į karą. Dar daugiau – sąjunga su blogiu (Churchillio atveju – Stalinu).

Manau, vertinant visą kombinaciją panašiausias būtų Vytautas Landsbergis. Iš veikiančių politikų – pagal norą tokiu būti ir savęs matymą neabejotinai Emmanuelis Macronas. Pagal realų veikimą greičiausiai Argentinos prezidentas Javieras Gerardo Milei. Pagal likimo išbandymus neabejotinai Volodymyras Zelenskis. Deja, jei žiūrime ne pagal vertybes, o pagal užmojį ir veikimą, panašūs į Churchillį yra ir ne visai herojai – tokie kaip Trumpas ar Putinas. Nesunku supainioti stiprią asmenybę su gera. Tada kyla rizika gauti netikrą čerčilį – valingą, bet neteisingą.

Tačiau jei mums reikia čerčilių valios ir vertybių prasme, tai aš matau jų nemažai. Tai visi, kurie drąsiai kovoja už savo idealus vardan stipresnės ir geresnės Lietuvos. Tai jaunuoliai, kurie po 2023-ųjų vis dažniau savanoriškai renkasi karo tarnybą ir rekordiškai stoja į Karo akademiją. Tad mūsų dienų čerčiliai – labiau Karo akademijos bendrabutyje, o ne Seimo salėje.

O gal Churchillis – tiesiog tų laikų produktas? Taip ir ne. Netikiu štampu, kad sunkūs laikai gimdo stiprius žmones. Jei būtų taip, Šiaurės Korėja, Haitis ar Afganistanas būtų didžiūnų lopšiai. Sunkūs laikai gimdo ne didvyrius, o išgyventojus. Tokie kaip Winstonas Churchillis gimė ne iš vargo, bet iš galimybių, ambicijos, palaikymo, ir konkurencingumo dvasios. Tiesiog blogais laikais tokių žmonių labai prireikia net masėms. O iki tol jie mielai atiduoda valdžią tiems, kas pataikauja ir žada nemokamas gėrybes čia ir dabar.

Pabaigai – pastebėjimas, apie tai, ko, manau, mums šiandien labiausiai reikėtų mokytis iš didžiojo Winstono. Churchillis buvo didelis imperijos ir Vakarų pasaulio gynėjas. Tačiau jis buvo kritiškas sistemai, kurią gynė. Jis nuolat žiūrėjo, kaip sumažinti Jungtinės Karalystės neefektyvumą, neteisingumą, atsilikimą ir užmigimą. Jis kalbėjo, kad Imperija didi. Ir jis ją purtė, gėdino bei budino.

Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad vis pamatau kaip užtenka kam pasakyti kad Lietuva gyvena geriausius laikus, ir jis bus apkaltintas, kad neva nemato Lietuvos bėdų. Realybėje kaip tik tas, kas pastebi pasiekimus, pamato ir trūkumus. Būtent šia prasme mums visiems linkiu daugiau čerčilizmo – vertinti, ką turime, ir suprasti, kad tai ne duotybė. Ne kalbėti, kad viskas blogai, o įvardyti, kas tiksliai ir kodėl. Ir, svarbiausia, žinoti, kur einame – bei eiti.